APIE MUS

Dviratis – dviratė bemotorė transporto priemonė. Naudojama pramogai, susisiekimui, laisvalaikio praleidimui, turizmui, sportavimui, varžyboms.

Dviračių sportas – olimpinė sporto šaka. Kai kuriose šalyse tai labai populiari transporto priemonė dėl savo pigumo (lyginant su motorinėmis), praktiškumo, tinkamumo perpildytoms miesto gatvėms, valdžios skatinimo. Jei nėra įkalnės ir kelio danga pakankamai kieta, šiuolaikiniu dviračiu nesunku kelias valandas važiuoti apie 17-23 km/val greičiu. Nuo kalno neretai įsibėgėjama ir daugiau. Šie greičiai pakankamai dideli, todėl šiuo metu neretai dėvimas specialus dviratininko šalmas (kai kuriose šalyse jis privalomas).dviratis

Pagrindinė dviračio sandara: du ratai, rėmas, balnelis, vairas ir perdavimo mechanizmas, raumenų jėga verčianti suktis ratus. Paprastesniuose dviračiuose šio mechanizmo perdavimo santykis fiksuotas, tačiau tokiu dviračiu nepatogu įveikti įkalnę, ar prireikus važiuoti didesniu greičiu. Daugumoje dabartinių dviračių perdavimo santykį galima keisti važiuojant. Dažniausiai santykis keičiamas naudojant keletą skirtingo skersmens žvaigždučių arba stebulės pavarą.

Išradimas ir istorija
Dviračio išradimas truko ilgai, daugelio žmonių pastangomis. Dviratį bandė išrasti tūkstančiai žmonių iš įvairių pasaulio šalių. Vieniems jų priklauso idėjos, kitiems – realizavimas. Pirmoji idėja buvo bandymas pakeisti arklį. Babilonijos, Egipto reljefuose, Pompėjos freskose pavaizduoti dviračių prototipai.

Neseniai Leonardo da Vinčio užrašuose rastas gana tobulo dviračio eskizas. Maždaug prieš 500 metų jis nupiešė įtaisą, labai panašų į šių laikų dviratį, su vienodo dydžio ratais, grandinine pavara ir pedalais, patogia sėdyne.
Dviračio evoliucija nuo pradžių iki dabar
Pirmą kartą apie dviratį pradėta kalbėti 1790 metais, kai prancūzų grafas fon Sivrakas išrado vadinamąjį „ratinį arkliuką“ – paprastą medinį pagalį su gerai pritvirtintais ratais. „Ratinis arkliukas“, dar vadinamas „bėgiojimo ratu“, buvo labai populiarus XIX amžiaus pradžioje. Tokiais žaisliniais arkliukais labai mėgo važinėti vaikai.bendras

Bet kartą atsitiko taip, kad ant žaislinio vežimėlio neužsikerėblino suaugęs dėdė. Ir ne šiaip dėdė – o vyriausiasis Badeno girininkas baronas K. fon Draizas. 1817 m. liepos 12 d. Karlas Draizas ryžosi pademonstruoti savo naująjį velocipedą, tiesioginį šiuolaikinių dviračių pirmtaką. Jis paliko savo namus Manheimo centre ir nuvažiavo geriausiu Badeno keliu į Švecingeną. Nuvažiavęs 7,5 km jis apsisuko ir patraukė namo. Visa kelionė truko kiek daugiau nei valandą. Dar po mėnesio jis ryžosi dar įspūdingesniam bandymui. Siekdamas išgarsinti naująjį išradimą jis pranešė nuvažiuosiąs 51 km iš Karlsrūhės į Kėlį tik per keturias valandas. Kelionę jis pradėjo lygiai vidurdienį. Kėlio policijos viršininkas patvirtino, kad K. Draizas pasirodė jų miestelyje 16.00. Dviratis užpatentuotas 1819 m. birželio 26 d.

1853 m. išrastas dviratis su pedalais.

Apie 1867 m. dviračius pradėjo gaminti masiškai Pjeras Mišo Prancūzijoje. 1870–1871 m. jo įmonėje dirbo jau 300 žmonių. 1885 m. serijinę dviračių gamybą pradėjo anglų firma „Rover“. Tada atsirado įvairių modifikacijų dviračių. Iki Pirmojo pasaulinio karo juos pradėjo naudoti karo dviratininkai.

Čia rasite tai, ką svarbiausia žinoti apie dviračius.